Pasąmonės sąvoka nėra visai aiški, o tai gundo ją mistifikuoti. Vyrauja nuomonė, kad pasąmonė yra sąmonės ar psichikos dalis, kažkokia paslaptinga vieta,  o joje vyksta paslaptingi procesai. Dauguma psichikos tyrimo teorijų teigia: egzistuoja dalykų, kurių mes nesuvokiame. Yra gana nemažai eksperimentais patvirtintų teorijų, kad suvokiame ne viską, o tik tam tikras detales, daug ką sukuriame patys.

Kartais  nusprendžiame: darysiu taip ir ne kitaip, bet pamažu pastebime, kad  viskas vyksta taip, lyg pats sau kenktum, na, pavyzdžiui, nuolat vėluoji, užmiršti. Lyg kas  nors nematomas nuolat kliudytų.

 Didysis žmogaus sąmonės tyrėjas ir psichoanalizės tėvas Sigmundas Freudas manė, kad reikšmingi,  apie neapčiuopiamą mūsų  pasaulį bylojantys  ženklai yra ir kalbos klaidos, sapnai. Jie, ir ne tik jie, atveria mūsų pasąmonės duris, bent šiek tiek paaiškina tai, ko mes nesuprantame, nežinome, iš kur visa tai. Remdamasis  ankstesnių filosofų darbais, Freudas paskelbė hipotezę, kad galbūt egzistuoja pasąmonė. Pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie sudėtingus pasąmoninius procesus. Vis labiau aiškėja, kad žodis „pasąmonė“  laikytinas ne daiktavardžiu, o būdvardžiu. Specialistai keičia požiūrį, kad pasąmonė – ne vieta, kurią reikia pažinti. Vis labiau tampa akivaizdu – egzistuoja ir nematerialių dalykų ir jų mes nesuvokiame.

Galima sakyti, kad tai yra informacija, kurios mes nesuvokiame, dažnai net nenorime žinoti, o ir neprivalome iki tam tikro momento. Turime save saugoti, neprivalome suvokti visos informacijos, nes jos būtų per daug, mus tai užvaldytų. Visko pažinti nereikia, todėl psichika arba sąmonė ginasi nuo perteklinės informacijos ir atsirenka tik tai, kas reikalinga. Žinių gausą turime filtruoti. O  filtrai (tai, kaip atsirenkame informaciją) priklauso nuo daugelio dalykų.  Nuo to, kaip esame užauginti, ką mums vaikystėje leido, o ką draudė, nuo mentaliteto, kultūros, asmeninės visų gyvenimo tarpsnių patirties. Kiekvienas kuriame savo filtrus ir būtent todėl  kiekvienas mūsų pasaulį suvokiame visiškai skirtingai.

Pasąmonė ne daiktas, kurį pačiupinėjęs pasakytum, iš ko ji susideda, bet akivaizdu, ją sudaro ir patirtis, nugrūsta giliai į mūsų vidų. Jau beveik šimtą metų psichoanalizės mokslas siekia išsiaiškinti, kas priklauso nesąmoningiems dalykams. Vienas svarbiausių – vaikystės patirtis. Svarbūs yra ir tie dalykai, kurių nenorime prisiminti. Jie dėl įvairiausių priežasčių tampa mums nepriimtini. Egzistuoja kažkas, ko nenorime žinoti, ką baisu sužinoti arba ką būtų pavojinga apie save žinoti. Kita vertus, niekas iš tikrųjų nežino, kas toji pasąmonė, pastebime  tik jos ženklų. Sudėtinga kalbėti apie nemedžiagiškus dalykus, bet iš tam tikrų požymių (mūsų veiksmų,  pasikartojančių klaidų, sapnų) galime spėti, kad šalia sąmoningų dalykų visą laiką vyksta ir nesąmoningų.

Būtina pasitikėti psichika. Ji, jei taip galima sakyti, žino, ką daro, tarsi pasirenka optimaliausią būdą, tokį, kai gyvendamas žmogus nejunta ypatingo vidinio diskomforto. Tai nebūtinai geriausias, bet tikrai optimaliausias būdas. Tai galbūt nėra tas elgesys, kuris mums suteikia didžiausią pasirinkimo laisvę, tačiau yra gana saugus, geriausiai tinka mūsų įprastiems rėmams.

O pasąmonė dažniausiai prisimenama tada, kai žmogus tarsi susipainioja savyje, savo jausmuose, kai jis tarsi kažko nebesupranta.  Tuomet atsiranda psichologinių simptomų, o dažnai  ir fizinių, juos pajutę, skubame pas gydytojus, nors psichosomatines ligas gali būti sukėlę būtent  psichologiniai dalykai, o tada psichika siunčia signalus, ženklus. Mus kamuoja nerimas, panikos priepuoliai, dėl įtampos kylantys galvos skausmai.

Visa tai rodo, kad mumyse stringa, nebesisuka vidiniai dantračiai.  Ankstesnė psichinė sankloda, kurį laiką tikusi, nebetinka, turime ką nors keisti. Žmonės į tai reaguoja įvairiai. Kai kurie skuba kuo greičiau numalšinti signalus, kad jie netrukdytų gyventi. Kiti supranta – būtini  vidiniai pokyčiai, gal permainos gyvenime, gal reikia peržiūrėti kai kuriuos santykius, gal atėjo metas sužinoti naujų dalykų apie save. O visos žinios slypi mūsų viduje, savyje turime neišsenkamų išteklių, daugybę informacijos, bet ja nepasinaudojame. Visa tai galima labai pozityviai išnaudoti, bet daug kas  priklauso nuo to, ar žmogus pakankamai lankstus, ar užtenka vidinės drąsos sužinoti apie save naujų dalykų, juk tai nepaprasta, nelengva. Kartais tenka keisti savo vidinius įsitikinimus, o tam reikia ir laiko, ir ryžto, ir drąsos.

Kartais apie save daugiau sužinojusiems žmonėms dingteli: „Geriau būčiau to nežinojęs.“ Pasąmonė, lyg kokia nematoma antrininkė, už mus daug ką nusprendžia, tad esame savotiški jos įkaitai.  Todėl gali kilti klausimas: koks tikslas analizuoti save, mėginti keistis, jei vis tiek negali pakeisti nematomų psichinės sanklodos dalykų, daug kas tarsi nulemta, užprogramuota? Keistis mums ir nereikia. Turime savyje visko, ko reikia, tad nereikia jokių kardinalių pokyčių. Kartais gali tekti keisti, tik ne save, o požiūrį į save, į kitus, į santykius. Išsiaiškinęs, kodėl vienaip ar kitaip elgiuosi, įgyju daugiau laisvės rinktis.

Galiu spręsti, kas man labiau tinka. Kai ko nors nenoriu apie save  suvokti, nenoriu pripažinti, tikrai galima manyti, kad sprendžiama už mane. Norėjau laiku ateiti į darbą, bet vis tiek pavėlavau, koja užkliuvo, nesuspėjau – na, nieko negaliu su tuo padaryti. Šiuos ženklus galima perskaityti ir taip – į darbą nenoriu eiti dėl to, kad ten kažko nerimauju, pykstu ant kolegų arba bijau viršininko. Vertėtų savęs paklausti – kodėl  nenoriu to pripažinti, bandau sau įteigti, kad viskas gerai. Nebijodamas analizuoti savo poelgių galiu rasti geresnių sprendimų – gal vertėtų pasikalbėti su kolegomis, gal išsiaiškinti santykius su viršininku arba su kitomis autoritetingomis figūromis savo gyvenime. Ir tada man nebereikės vėluoti, kliūti ir pamiršti. Galbūt rasiu kitokių galimybių ir būdų, kaip besikartojančių nemalonių situacijų išvengti.

Didžiausias darbas ir užduotis mums visiems yra pripažinti, kad ne aplinka privertė vienaip ar kitaip elgtis, o aš pats. Labai lengva kaltę suversti kitiems: „Jie mane nervina, viršininkai visi – kvailiai, rinkos ekonomika bloga, valdžia manimi nesirūpina.“ Taip lengviausia, bet ir vėl atsitrenksime į tą pačią sieną ta pačia galva. Sunkiausia pripažinti, nors tai ir būtų net pusė gero darbo, – pats elgiuosi taip, kad pabaiga visada būna tokia pati, todėl vertėtų išsiaiškinti, kas manyje nori, kad visa baigtųsi tuo pačiu rezultatu. Gal viduje esu susikūręs kažkokį scenarijų, pasistatęs ribas, barjerus ir jie man neleidžia peržengti savęs. Galbūt  įžiūriu tai, ko visai nėra. Galbūt kiekviename žodyje įžvelgiu savo asmens įžeidimą, nors taip nėra. Juk iš tiesų žmonės nelinkę mūsų įžeidinėti tiek, kiek mes įsivaizduojame.

Daugelis žmonių visiškai atvirai prisipažįsta: „Šį sprendimą man pakuždėjo intuicija.“  Neneigčiau, kad intuicijos nėra. Vėl kalbame apie informaciją, apie tai, kad mes ne viską suvokiame sąmoningai ir kartais pajuntame tam tikrų ženklų. Prisiminkime 25-ojo kadro poveikį. Mes jo nepagauname sąmoningai, bet informacija išlieka. Kas žino, kiek tokios nematomos, nesąmoningos informacijos esame prikaupę, o vėliau ja naudojamės ir vadiname intuicija. Sąmoningai to negali paaiškinti. Bet viena aišku – esame ne tik sąmonė, esame kur kas sudėtingesni.

Sapnų pranašingumo neįmanoma nei neigti, nei teigti. Būtų neteisinga manyti, kad tai šimtaprocentinė tiesa ir ja verta vadovautis, tačiau tai vis dėlto taip pat yra informacija ir ja galiu pasinaudoti. Jie – nebūtinai planas, garantijos, tačiau tai nebūtinai ir visiškas nulis, nes tai vis tiek informacija apie mane, apie mano lūkesčius, norus, gal kažkokius numatymus. Klausimas, kaip ja pasinaudosiu? Gal tai bus stimulas ką nors išdrįsti, surizikuoti?  Tačiau sapnas – ne garantija. Tačiau galbūt jame buvo užuomina ką nors pamėginti? Visai sapnų neigti negalima, jie yra mūsų gyvenimo realybė. Net ir mokslai, tiriantys ne psichiką, o  fiziologiją, randa vis daugiau įrodymų, kad egzistuoja  informacija, kurios sąmoningai nesuvokiame, bet ji mus veikia. Tai apie mus, apie mūsų prasmes, apie mūsų asmeninius simbolius. Jeigu žmogus turi psichologinių problemų, jį kankina ir sunkūs sapnai. Tą, ko gero, daugelis esame patyrę. Žinoma, nereikėtų manyti, kad sapnuose surasiu visa ko paaiškinimus, bus išpranašautas mano gyvenimas, bet tai dar vienas keliukas einant savęs pažinimo link.

Atrodo, žmogus lyg ir ramiai gyvena, bet po sapno pabunda su keistu siaubo jausmu, kurio gyvenime lyg ir nejaučia. Gali būti, kad baimė dėl kokių nors dalykų  slypi giliai viduje ir sapne tarsi išnyra iš vidaus gelmių. Galbūt vertėtų pamąstyti, kas gi mane  taip gąsdina gyvenime. Kas vyksta tame sapne ir kaip tai susiję su kasdienybe. Sapnai susiję su mūsų vidiniu gyvenimu. Jei nori domėtis savimi, tai sapnas, sakė Freudas,  yra karališkas kelias į pasąmonę. Besikartojančios gyvenimo klaidos, intuicija, sapnai skatina galvoti, kas už to slypi. Kokia mintis, koks jausmas gali už jų tūnoti. Tai yra domėjimasis savimi, kad geriau atsiskleistume, pritaikytume, kad daugiau gautume iš gyvenimo ir pajustume jo pilnatvę.

©Audronė Nemanienė