Jei kada nors domėjotės psichikos sveikata ir sunkumais, turbūt ne kartą susidūrėte su pavadinimu „asmenybės sutrikimas". Kai kam jis skamba baugiai, grėsmingai, kai kam teikia viltį, kad tai išgydoma būsena. 

Asmenybės sutrikimas klaidingai laikomas liga, jį beprasmiška gydyti vaistais, jis neatsiranda dėl kokio nors užkrato ar aplinkos poveikio, jis neperduodamas aplinkiniams. Tyrinėdami žmogaus gyvenimą negalime rasti, kada vadinamasis sutrikimas prasidėjo, todėl neverta tikėtis, kad jis tiesiog kažkada praeis ar bus „pagydytas“.

Jei nesilaikytumėme medicininio požiūrio į žmogų, turbūt užtektų ką nors tiesiog laikyti savotišku ar keistuoliu. Tačiau kol psichoterapija visuomenėje siejama su medicina, žmonių savitumų įvairovę mėginame diferencijuoti, klasifikuoti ir aprašyti "sutrikimų" kategorijomis. Viena vertus, tuomet galima žmogui suteikti pagalbą, kita vertus, žmogaus būdas gali būti nekorektiškai pavadintas "liga".

Kadangi vis dar mėgstame laikytis požiūrio „juoda – balta“, „viskas arba nieko“, medicininės nuostatos reikalauja apibrėžtų simptomų, gydymo ir prevencijos aprašymų. Kiekvienas iš mūsų tikimės, skaitydami apie kokią nors nelabai pažįstamą ligą, rasti simptomų sąraše tokį ypatumą, kuris leistų lengviau atsikvėpti: „Uf, man šito nėra, verčiu kitą puslapį“. Įsivaizduoju psichiatrą, kuris nesėkmingai mėginęs išgydyti paciento nerimą ar depresiją, galiausiai padaro išvadą – asmenybės sutrikimas. Suprask, ko iš jo benorėti. Beviltiškas.

Deja, vadinamieji asmenybės sutrikimai nėra kažkas itin reto, aiškiai apibūdinamo ir lengvai išvengiamo. Mes visi turime vienokį ar kitokį asmenybės tipą, savitus būdus reaguoti į pasaulį, savitai elgiamės artimuose santykiuose, kritinėse situacijose. Mūsų psichikoje glūdi sunkiai apčiuopiamos asmeninės nuostatos, įsitikinimai, parengti šablonai, santykių modeliai, kurie automatiškai, mums net nepastebint formuoja mūsų gyvenimą. Beje, iš šalies tokius savitumus pastebėti lengviau, bet itin sunku pastebėti pačiam, net jei kas nors iš šalies mėgina tai mums pranešti. Dar daugiau, paprastai mums atrodo, kad mūsų laikysena yra ta vienintelė teisinga, o tie, kurie stebisi, - „patys kažkokie keisti“.

Žinoma, visi esame visiškai unikalūs, nepakartojami, vieninteliai. Tačiau žmonija turi polinkį klijuoti etiketes, skirstyti į grupes, kategorizuoti. To neišvengia ir žmogaus asmenybė. Psichodinaminės psichoterapijos teorija patogumo dėlei naudoja asmenybės tipo sąvoką.

Psichologinė literatūra aprašo nemažai skirtingų asmenybės tipų: psichopatinį, isterinį, obsesinį, narcizinį, šizoidinį, vengiantį ir kitus. Mokydamiesi psichoterapijos studentai  nemažai laiko skiria tokio asmenybės tipo nustatymui. Ne tik dėl to, kad skirtingo tipo žmogui reikalinga kitokia pagalba. Bet ir dėl to, kad mėgindami sudėlioti asmenybės tipą, būsimieji psichoterapeutai (o ir jau gerokai patyrę) turi gerokai pasigilinti į žmogaus psichiką, suprasti, kaip konkretus žmogus jaučiasi, kaip suvokia save ir pasaulį, kuo grindžia savigarbą, ko tikisi iš savęs ir aplinkinių.

Taigi šie asmenybės tipai reiškia tam tikrą vidinę žmogaus sanklodą, kuri susiformavo dėl jo įgimtų ypatumų ir aplinkos jam augant. Pagal tai, kiek šie savitumai apsunkina žmogaus savijautą pasaulyje, galima mėginti skirti, ar tai tik tipas ar jau sutrikimas. Žinoma, toks dalijimas itin sąlyginis. Kas gali išmatuoti, kiek žmogui sunkus jo paties būdas, jei jis su juo gyvena visą savo gyvenimą. Be to, žmogui ne visuomet reikalinga šita diagnozė, o kartais ji net itin nepagalbi. Pavyzdžiui, tai gali tapti papildoma našta aplinkiniams: „Man ribinis asmenybės sutrikimas, prašau nieko iš manęs nesitikėti.“ Kaip ir kiekviena etiketė gali pasitarnauti susigaudymui, o gali labai apriboti tikrą supratimą.

Asmenybės tipą geriausia suprasti kaip tam tikrą kontinuumą, kurio viename gale esantis žmogus pasižymi sveikesniais santykiais su savimi ir pasauliu, o kitame gale pasireiškia sunkūs asmenybės sutrikimai. Diagnozuojant asmenybės sutrikimą pagrindinis kriterijus yra paties žmogaus arba gerai jį pažįstančių asmenų patvirtinimas, kad jo psichologija kėlė ir kelia reikšmingus sunkumus jam pačiam ir aplinkiniams. Be to, šie sunkumai yra ilgalaikė ir neatsiejama jo patirties dalis, jis nepamena kada nors buvęs kitoks (tuo skiriasi nuo praeinančių sutrikimų ar reakcijos į stresą).

Laikantis požiūrio, kad žmogus vystosi visą gyvenimą, asmenybės sutrikimas reiškia kažkurioje vietoje užstrigusį vystymąsi. Tuomet psichoterapija turi ne gydyti, o skatinti tolesnį žmogaus mokymąsi ir raidą.

Asmenybės sutrikimus turintys asmenys kreipiasi į psichoterapiją skatinami aplinkinių, kurie rūpinasi jo problemišku elgesiu, arba dėl konkrečių problemų - nerimo, depresijos, valgymo sutrikimų, somatinių simptomų, priklausomybių, fobijų, savęs žalojimo, įkyrumų, sunkumų santykiuose. Todėl psichoterapija privalo ne tik padėti spręsti šias problemas, bet kiek įmanoma geriau suprasti tuos asmenybės savitumus, dėl kurių šios problemos kilo, ir sudaryti sąlygas ieškoti tinkamesnių elgesio būdų.

Labai tikiuosi, kad psichoterapijos studentai mokosi, o praktikuojantys psichoterapeutai stengiasi ne gydyti asmenybės tipus ar sutrikimus, o pirmiausia juos suprasti ir gerbti. Pačia plačiausia prasme, asmenybės tipas ir yra pats žmogus. Su visais jo jausmais, baimėmis, lūkesčiais, mąstymu. Jo nereikia gydyti ar taisyti, jam galima padėti mokytis su savimi gyventi. Suprasti save, žinoti savo jautrias ir stiprias puses, priimti save, mokėti palaikyti save ir prašyti pagalbos, kai jos prireikia. 

Daugiau apie asmenybės sutrikimus lietuvių k.:

• Frietz Riemann "Pagrindinės baimės formos", 2010, Alma littera;
• Nancy McWilliams "Psichoanalitinė diagnostika. Asmenybės struktūros samprata klinikiniame procese", 2014, Vaistų žinios.

©Audronė Nemanienė