Specialistai neretai tarp savęs kalba: „Ateinantys į psichoterapiją žmonės iš tiesų yra gerokai sveikesni, nei tie, kurie tvirtina nė iš tolo nežiūrėsiantys ton pusėn.“ Arba bent jau taip retkarčiais pasvarsto. Tikrai, tam, kad žmogus ryžtųsi pradėti tyrinėti savo gyvenimą, savo santykius su savimi ir aplinkiniais, jis turi pamatyti savo atsakomybę, savo indėlį tame, kas vyksta su juo ir šalia jo.
Šis klausimas neretai pasirodo socialiniuose tinklapiuose, kur žmonės ieško patarimų ar net konkrečių kontaktų. Suprantama, niekas nenori rizikuoti ir su savo itin asmeninėmis emocinėmis problemomis patekti pas nepatyrusį, neefektyvų ar net išnaudojantį žmogų. Ypač jei teko nugirsti, kaip nepasisekė jūsų pažįstamiems, kurie pasižadėjo daugiau kojos nekelti pas jokius „psi-" specialistus!
Kaip galite padėti patys sau psichoterapijoje? Kaip išspausti maksimalią naudą iš tokio subjektyvaus ir sunkiai apibrėžiamo patyrimo. Keli pasiūlymai.
Gerai psichoterapijai reikia dviejų žmonių: vieno, kuris kenčia ir bent šiek tiek nori keistis, ir antro, kuris pasiūlys savo laiką, dėmesį, žinias, patirtį, ir palydės ten, kur pirmajam nedrąsu žengti. Tokiame atsakingame darbe profesionalus psichoterapeutas privalo laikytis esminių etinių nuostatų.
Jei kada nors domėjotės psichikos sveikata ir sunkumais, turbūt ne kartą susidūrėte su pavadinimu „asmenybės sutrikimas". Kai kam jis skamba baugiai, grėsmingai, kai kam teikia viltį, kad tai išgydoma būsena.
Pasąmonės sąvoka nėra visai aiški, o tai gundo ją mistifikuoti. Vyrauja nuomonė, kad pasąmonė yra sąmonės ar psichikos dalis, kažkokia paslaptinga vieta, o joje vyksta paslaptingi procesai. Dauguma psichikos tyrimo teorijų teigia: egzistuoja dalykų, kurių mes nesuvokiame. Yra gana nemažai eksperimentais patvirtintų teorijų, kad suvokiame ne viską, o tik tam tikras detales, daug ką sukuriame patys.
Kreiptis į psichoterapeutą – reiškia ryžtis išgirsti netikėtą požiūrį
Turite 18 metų psichoterapinio darbo patirtį. Ar niekada nesigailėjote, kad pasukote šiuo keliu? Kokia buvo jo pradžia?